Pliušiniai siūlai į Kiniją atkeliavo po Opiumo karo. Ankstyviausiose nuotraukose, kurias matėme, kinai žiemą vilkėjo arba odinius chalatus (viduje su visokia oda, o išorėje – atlasu arba audiniu), arba medvilninius chalatus (viduje ir išorėje). Jie visi buvo iš vatos audinio viduryje), riebūs ir riebūs, ypač vaikai, kaip apvalūs kamuoliukai. Pirmieji megztinius mezgė į Kiniją atvykusios užsienietės. Pamažu daugelis turtingų ir madingų moterų taip pat pradėjo mokytis mezgimo rankomis. XX amžiaus pradžioje pakrantės gyvenvietėse tokiuose miestuose kaip Šanchajus ir Tiandzinas megztinių mezgimas tapo įprasta praktika. Savotiška mada.
Vilnos kamuolys, dvi bambuko adatos, be darbo stovi po svetainės langu, saulė šviečia ant moters pečių pro siuvinėtą baltą širmą, jaukumas ir ramybė neapsakomi. Šanchajuje daugelyje parduotuvių, kurios specializuojasi vilnonių siūlų srityje, prie stalų sėdi meistrai, mokantys moteris, perkančias vilnonius siūlus, mezgimo įgūdžių. Pamažu rankomis mezgami megztiniai tapo ir daugelio moterų pragyvenimo šaltiniu. „Geras darbas darbe“ pamažu pakeitė „geras siuvinėjimo darbas“ ir tapo komplimentu damai už jos išradingumą. Senuose Šanchajaus mėnesio atvirukuose visada puikuojasi gražuolė su cheminiu plaukų sušukavimu, vilkinti spalvingą čiongsamą ir rankomis megztą baltą megztinį su tuščiaviduriu raštu. Rankomis megztų megztinių populiarumas lėmė sparčiai vystytis vilnos pramonei. Net karo metais daugelis nacionalinių pramonės šakų buvo priverstos nutraukti gamybą, o vilnos gamybos pramonė vos galėjo išsilaikyti.
Įrašo laikas: 2022 m. liepos 19 d.
